Vejos įrengimas ir priežiūra

Vejos įrengimas – vienas pirmųjų kiemo apželdinimo darbų.

Gazono ir vejos sąvokos, vėjų tipai

Literatūroje dažnai sutinkamos gazono ir vejos sąvokos. Žmonės dažnai vartoja jas per daug nesusimąstydami, ar šie žodžiai sinonimai ar ne.
„Gazon“ yra prancūziškos kilmės tarptautinis žodis, reiškiantis žemai nupjautą pievutę. Šis žodis taip pat vartojamas ir rusų bei kai kuriose kitose kalbose. Lietuviškas žodis „veja“ reiškia reguliariai žemai pjaunamą varpinų žolių pievutę.

Tarptautinių žodžių žodine rašoma, kad „gazonas yr veja ir joje esantys gėlynai, dekoratyviniai medžiai, bei krūmai“. Vadinasi, šie žodžiai nėra visiški sinonimai, gazono sąvoka kiek platesnė, juos sieja tai, kad kiekviename tikrame gazone būtinai turi būti ir veja.

Skirtingos vejos skirstomos į tipus tam, kad būtų galima geriau jas pažinti ir apibūdinti. Skirstyti vejas galima labai įvairiai: pagal kilmę, būklę, įrengimo būdą, funkcinę paskirtį. Manau, jog bene tiksliausia ir paprasčiausia yra vejų klasifikacija pagal jų funkcinę paskirtį.

Pagal funkcinę paskirtį visos ne žemės ūkio paskirties žalienos skirstomos į tris tipus:

• Dekoratyvios vejos,
• Sportinės vejos,
• Specialiosios ir kraštovaizdžio vejos.

Kiekvieno tipo veja turi tam tikrus bruožus ir atitinka specifinius reikalavimus. Jei juos žinome, nesunku įvardyti kiekvieną žalią plotą, įvertinti jo būklę, numatyti vejos naudojimo, priežiūros priemones ar efektyviai ją pagerinti. Svarbiausia dekoratyvių vejų funkcija – grožis.

Pagal estitiškumą dekoratyvios vejos skirstomos į keturias kategorijas:

• Parterinės (reprezentacinės)
• Buitinės (paprastosios)
• Sodo ir parko (pievų)
• Žydinčios pievutės (mauritaniškieji gazonai)

Parterinės vejos

Parterinės vejos yra dekoratyviausios. Jos įrengiamos fasadinėje pastatų pusėje, gražiausiuose miestų skveruose ir aikštėse, atviruose parkų vietose. Stokojant vietos miestuose parterinės vejos kartais įrengiamos ir terasose, ant ploksčių stogų. Parterinės vejos samprata paraidžiui atitinka vejos apibrėžimą, tokią veją sudaro tik varpinės žolės. Visos ne varpinės žolės parterinėje vejoje yra laikomos piktžolėmis. Šios vejos ne tik gražiausios, bet ir brangiausios. Taip yra neatsitiktinai, nes norint įrengti ir nuolat turėti gražią parterinę veją reikia:

• Visiškai sunaikinti seną augaliją;
• Pagerinti esamą armens sluoksnį;
• Jei jo nėra, iš reikiamo substrato suformuoti armenį;
• Idealiai išlyginti dirvos paviršių
• Patręšti minderalinėmis trąšomis;
• Tolygiai pasėti reikiamą sėklų mišinį
• Reguliariai pjauti (iki 30 kartų per vegetaciją)
• Reguliariai tręšti
• Laistyti, kai reikia
• Atlikti kasmečius profilaktinius darbus.

Parterinės vejos mišinys ir tręšimas

Norėdami visus šiuos darbus atlikti kvalifikuotai, reikalingos ne tik specialios žinios, bet ir nemažai laiko ir pinigų. Parterinės vejos mišinio sudėtis priklauso nuo konkrečių augavietės sąlygų. Jei nėra specifinių augavietės apribojimų, parterinės vejos mišinį sudaro : raudonieji eraičinai (kuokštiniai – 25-30proc., šakniastiebiniai – 25-30proc.), pievinės miglės (20-30proc., priklauso nuo to, ar yra pavėsis), baltosios smilgos (10-15proc., priklauso nuo augavietės drėgnumo), daugiametės svidrės 10proc.

• Parterinės vejos vadinamos intesyviomis. Jų tręšimo norma ypač azotu ir dažnumas tiesiog proporcingas pjūčių skaičiui. Vienkartinė azoto norma – N34 (1kg amonio salietros vienam arui) kas 2-3 pjovimai.
• Parterinės vejos pjaunamos 3-3,5cm aukščiu, žolei pasiekus dvigubą pjovimo aukštį 6-7cm. Vegetacijos pradžioje balandžio – gegužės mėn. Tokia žolė užauga maždaug per penkias dienas. Vėliau augimo intervalas ilgėja iki septynių dienų, o liepos mėnesį, prasidėjus sausrai ir gerai nelaistant, augimas gali labai sutrikti.
• Paskutinį kartą parterinė veja nupjaunama baigiantis vegetacijai (apie antrą spalio dekadą) ir paliekama žiemoti maždaug 4-5cm aukščio. Šios vejos nėra intensyviai mindžiojamos. Gerą parterinę veją, kas dveji metai po paskutinio pjovimo reikia profilaktiškai nupurkšti fungicidu.

Buitinė veja

Buitinės vejos gerokai paprastesnės už parterines, joms keliami daug mažesni reikalavimai. Bet kokį žolyną pradėjus reguliariai žemai pjauti vejapjove ir tręšti, jis taps buitine veja.
Buitinių vejų dekoratyvumas priklauso nuo jų priežiūros intensyvumo. Nustatyta, kad paprasta įvairių žolių veja ima tankėti žemai (3-3,5cm) jį pjaunant, o tręšimas (ypač azotu) didina varpinių žolių kiekį žolyne ir mažina įvairių žolių bei piktžolių kiekį.
Buitinės vejos pjaunamos tomis pačiomis vejapjovėmis, kaip ir parterinės, maždaug kas dvi savaites. Per sezona – 10-12 kartų. Nepkankamas tręšimas (mažiau nei N90 P60 K90) retina žolyną blogina jo dekoratyvumą, lemia sąmanų atsiradimą.
Įrengiant buitines vejas, nebūtina visiškai sunaikinti seną augaliją. Pakanka herbicidais sunaikinti dvisklites piktžoles ir grėblių ar lengvomis akėtėlėmis padraskius velėną įsėti varpinių žolių mišinio. Buitinės vejos mišinį gali sudaryti: raudonieji eraičinai (30 proc.), pievinės miglės (25-30proc.), žemaūgiai motiejukai (20proc), daugiametės svidrės (15-20proc.), baltosios smilgos 10proc.
Tinkamai naudojamos ir kuopščiai prižiūrimos buitinės vejos savo dekoratyvumu ilgainiui gali priartėti prie parterinių vejų lygio.

Pagrindiniai buitinių vejų skirtumai nuo parterinių:

• Paviršius nebūtinai plokščias;
• Žolyno botaninei sudėčiai nėra griežtų apribojimų;
• Žolynas tręšiamas mažesnėmis normomis;
• Intensyvesnis mindžiojimas
• Rečiau pjaunama

Sodų ir parkų (pievinės) vejos

Šios vejos įrengiamos didelius žemės plotus turinčių įmonių teritorijose, miestų mikrorajonų bendro naudojimo paskirties želdinių vietose, priemesčių ar gyvenančių pakrasčių teritorijose. Reikalavimai pievinio tipo vejoms mažesni negu buitinėms – plotas turi būti tvarkingas, bent kartą per mėnesį nušienaujamas. Tokios vejos tręšiamos negausiai – N60, P60, K80. Vienintelis drėgmės šaltinis pievinėse vejose – krituliai, todėl vejos vaizdas labai priklauso nuo lietaus. Yra Lietaus – veja žalia, prasideda sausra – veja paruduoja, Pievinėse vejose būna daugiau ar mažiau medžių ir krūmų, jie žolynui daro pavėsį. Pagal savo kilmę pievinės vejos gali būti natūralios ar sėtinės.
Naturaliose pievinėse vejose auga daugiau piktžolių, žolynas retesnis, mažiau dekoratyvus. Sėtinėms sodų ir parkų vejoms įrengti parenkamos mažiau reiklios žolės,  būtinai turi būti pavėsiui atsparių rūšių. Tam tinka paprastosios ir šilinės miglės, nendriniai, raudonieji ir aviniai (pagal aplinkybes) eraičinai, žemaūgiai motiejukai, paprastosios kietavarpės, paprastosios smilgos. Pievinių vėjų plotai būna nemaži. Todėl žolė šienaujama traktoriukais – vejapjovėmis, motoblokais su dalginėmis ar diskinėmis šienapjovėmis ar ne traktorinėmis šienapjovėmis. Žolė nupjaunama 5-6cm aukščiu. Nupjauta žolė dažniausiai sugrėbiama ir išvežama, nes ne visi turi tinkamos mulčiuoti technikos. Galima palikti tik labai ploną ir tolygiai paskleistą žolės sluoksnį. Palikus storesnes pradalges žolė gali iššusti, blogos vejos vaizdas.

Žydinčios pievutės (mauritnaiškieji gazonai)

Parterinių vejų įrengimas ir priežiūrą kainuoja brangiai, butinėmis vejoms irgi reikia namažai dėmesio. Jei žemės plotai dideli ir norint sutaupyti lėšų, vis dažniau įrengiamos žydinčios pievutės. Jos yra žmogaus sukurtą natūralios margaspalvės pievos imitacija.
Šios pievutės labai populiarios industrinėse urbanizuotose šalyse, kur dėl intesyvios žmogaus veiklos natūralių nepakitusių žalienų liko labai mažai. Žydinčios pievutės pagyvina kraštovaizdį, sukuria geresnę gamtos artumo vizija, praturtina monotonišką miesto peizažą spalvomis.
Žydinčia pievutę sudaro žalias žemaūgių varpinių žolių kilimas, papuoštas spalvotais žydinčių gėlių raštais. Geroje žydinčioje pievutėje auga 25-35 rūšių augalai, kurių sąrašą galima nuolat papildyti. Žydinčios pievutės dar vadinamos alternatyviomis vejomis, nes jų priežiūra, palyginti su intensyvia parterine veja, yra tiesiog minimali.
Žydinti pievutė pjaunama du kartus per sezoną. Pirma kartą – liepos pradžioje, kai ima ruduoti žalią pagrindą sudarančios žolės, antrą – pasibaigus vegetacijai spalį. Trečia kartą pjaunama, jei to būtinai reikia, pvz., uraganinė liūtis ar kita gamtos neganda suguldė ir suniokojo žolę.
Žydinti pievutė šienaujama dalgiu (jei plotas mažas) arba traktorine šienapjove. Žolės pjovimo aukštis – 5-6cm. Žolė sugrėbiama ir išvežama. Tręšiama minimaliai – N60, P60, K80.

Sportinės vejos

Sportinės vejos įrengiamos vaikų žaidimų aikštelėse, teniso kortuose, futbolo stadionuose, golfo laukuose, hipodromuose, žolės riedulio, regbio ir kitų sporto šakų žaidimų aiikštėse. Nors treniruotėms, kai kada įrengiamos aikštės su sintetine dangą, visi geriausi pasaulio sporto aikštynai puikuojasi išpuoselėta natūralios vejos danga.
Šiuo metu lapėse veikia devynių duobučių privati golfo aikštė, šalia Elektrėnų 18 duobučių golfo aikštė, renovuojami hipodromai, kaimo turizmo sodybose įrengiami teniso kortai, kitos žaidimų aikštelės. Reikalavimai sportinių vejų žolynui labai aukšti. Žolynu sudėtis labai įvairi, ji priklauso nuo aikštės paskirties. Futbolo aikštės mišinyje daugiausia yra daugiamečių svidrių, golfo aikštyno skirtingų lauko vietų žolių mišiniai skirtingi, tvirtą hipodromo velėną galima suformuoti sėjant nendrinių eraičinų ir paprastųjų varpučių sėklos mišinį.
Vystantis šalies ūkiui, plėtojantis agroturizmui ir kylant gyventojų pragyvenimo lygiui, kokybiškų sportinių vejų poreikis sparčiai didės.

Specialios paskirties arba kraštovaizdžio vejos.

Kiekvienoje šalyje yra nemažai žalienų plotų, kur neganomi gyvuliai, neruošiami pašarai. Tai pakelės, geležinkelio pylimų ir viadukų šlaitai, greitkelių skiriamosios juostos, vandens telkinių, elektros perdavimo linijų apsauginės zonos, oro uostų, rekultivuojamų ir įvairių apsauginių teritorijų žolynai. Tokių plotų Lietuvoje yra apie 100 tūkst. Ha. Jie blogai pasiekiami, neduoda jokios materialinės naudos, kartais ginčytina jų žinybinė prikausomybė tačiau tai yra neatskiriama mūsų šalies kraštovaizdžio dalis. Apžėlę piktžolėmis ar ne apaugę krūmais, niekada nešienauti ar bent vasaros pabaigoje nors kartą nukapoti  šie žolynai palieka geresnį ar blogesnį įspūdį bet kuriam šalies svečiui ar pravžiuojančiam turistui. Kraštovaizdžio vejų tvarkymas – ilgas ir sunkus darbas. Jį atlieką atsakingos žinybos, seniūnijos. Galima laukti kol apylinkės kraštovaizdį kažkas sutvarkys arba nedelsiant pradėti savo sodybos teritoriją, ar šalia esantį niekam nepriklausantį griovį ar šlaitą.
Specialios paskirties arba kraštovaizdžio vejos – pačios ekstensyviausios. Jos beveik netręšiamos, tik apsauginės vejos sėjamos, visos kitos – natūralios.
Svarbiausias šių vejų tvarkymo darbas – reguliarus šienavimas. Šienaujama įvairia traktorine technika, neprivažiuojamose vietose naudojamos nešiojamos motorinės krūmapjovės, žoliapjovės. Pjaunama 6-7cm aukščiu. Nupjauta žolė paliekama supūti. Bent kartą per sezoną nušienauti plotai pamažu ima atrodyti tvarkingai.